7 patarimai, kaip viską suspėti
ir neišprotėti 🙂
Kaip aš viską suspėju augindama tris vaikus?
Kai susilaukiau pametinukų, žmonės manęs klausė – kaip aš spėju su jais susisukti?
Dabar auginu tris vaikus, dar daugiau žmonių manęs klausia patarimo – kaip viską suspėti? Kaip suspėju ne tik vaikais rūpintis, bet dar ir gerą ryšį su jais išlaikyti, būti kantri, o be to – suspėju darbuotis, rašyti tinklaraštį, teisėjauti golbole, išvažiuoti teisėjauti į užsienį, puošti viešąsias erdves, mokytis naujų dalykų ir be viso to dar būti entuziastinga?
Žinote patys, kai gyveni kasdienį gyvenimą – nemąstai, kad tu didelį vežimą tempi, tiesiog gyveni tą ką susikūrei, jeigu turi jėgų vakare pasidžiaugi mažais džiaugsmais. Bet tie dažni klausimai „kaip tu viską suspėji?“ privertė mane susimąstyti ir sudėlioti kai kuriuos atsakymus.
- Aš išmokau priimti pagalbą. Anksčiau veržiausi būti savarankiška, viską spręsti ir daryti pati. Kai gimė vaikai, pirmiausia aš išmokau priimti tėvų pagalbą. Ypač ta pagalba reikalinga, kai vaikai jau trys, pagal amžių jų poreikiai šiek tiek skiriasi ir organizuodama vaikų priežiūrą jaučiuosi kaip patyrusi vadybininkė. Pavyzdžiui, Vilnelė susirgo, paprašau, kad tėtis pakeliui į darbą nuvežtų Vėją į darželį. Kai mama turi laisvą dieną ir pasisiūlo pasiimti pas save mažąją Vasarą – visada mielai nuvežu. Kai savaitgalį einu į seminarą, teisėjauju golbolo varžybose arba išvykstu teisėjauti į užsienį – gerokai iš anksto tariuosi dėl visų vaikų priežiūros su vyru ir jo tėvais, su draugėmis.
- Išmokau pasiūlyti pagalbą kitiems. Įsivaizduokite, kad jūs namuose leidžiate vakarą su dviem šėliojančiais vaikučiais. Ar jums sunku būtų dar priimti ir trečią į kompaniją? Tikriausiai NE. Tai yra puikus pavyzdys, kaip tėvai gali atlaisvinti laiko sau. Pavyzdžiui, susitarti su kaimynais, kad vieną vakarą per savaitę visi vaikai pas juos, kitą vakarą visi vaikai pas jus – tai puiki galimybė visiems pailsėti ir pasidaryti asmeninių darbų. Arba važiuojame su vaikais į IKEA žaidimų kambarį – argi sunku paimti pora jų draugų važiuoti kartu? Tokiu būdu aš suteikiu daugiau įspūdžių ir laimės savo vaikams. Jie galvoja, kad aš – šauni mama, o kol jie žaidimų kambaryje – aš turiu pusantros valandos pirkiniams arba tiesiog pasivaikščioti, pamąstyti, arba pasiėmusi kompiuterį mašinoje parašyti naują temą tinklaraščiui.
- Mano para turi ne 24 valandas, o 2 valandas. T.y. aš mąstau, kad per dieną aš turėsiu tik 2 valandas, kai galėsiu kažką nuveikti (dažniausiai tai dukrytės pietų miego 1,2 val. ir dar šiek tiek laiko vėlai vakare). Tuomet aš neturiu tos apgaulės, kad man visa diena laisva, susiplanuoju darbų dviems valandos ir susifokusuoju į juos). Nes dažnai jaunos mamytės pasimeta – „vaikas užmigo, ką man dabar daryti – ar pavalgyti, ar eiti į vonią, ar sėsti prie kompo, ar pačiai pamiegoti?“, taip ir blaškosi kol vaikas miega. Kai turi tik 2 valandas paroje, lengviau susikaupti ir pasirinkti daryti kažką VIENĄ.
- Viską, ką turiu padaryti, užsirašau. Tada nereikia sukti galvos ir gaišti laiko bandant prisiminti, ką turėjau nuveikti. Iš vakaro susirašau net tokius mažai laiko užimančius darbelius kaip – kam ir dėl ko paskambinti, parašyti el.laiškus, atlikti pavedimus. Rytinius darbus, kuriuos turiu padaryti prieš darželį, būtinai susirašau eilės tvarka (pvz. Dušas, rūbai, drabužėliai vaikams, nukirpti Vilnelei nagus, sudėti būrelio rūbus, sumuštiniai, padžiauti skalbinius) – tada beskubant nereikia galvoti, tik žiūri į sąrašą ir dedi pliusiukus „atlikta“.
- Dalies darbų išvis atsisakau arba maksimaliai sumažinu. Pavyzdžiui, tvarkymasis užima nemažai laiko, o turint mažų vaikų namai vis tiek retai kada atrodo tvarkingi. Tad aš suradau sau pasiteisinimą – kažkieno išsakytą mintį, kad „tvarkingi namai – prarasto gyvenimo požymis“. Ar sutvarkai namus keliskart ar vieną kartą per dieną – vis tiek tai labai trumpam, tad aš renkuosi vieną kartą ir tik kartu su vaikais, kad jie dalyvautų tvarkant namus. O buvo laikas (kai dirbau ir viso savaitgalio nenorėjau praleisti tvarkydamasi), kai ir namų tvarkytoją buvau pasisamdžiusi. Kitas pavyzdys – aš nejaučiu aistros gaminti, maisto gaminimas užima laiko. Jeigu turiu pasirinkimą – mieliau renkuosi kitą veiklą, o ne maisto gaminimą. Tad jeigu kuri nors mama paklausia „ar įdėti balandėlių?“ visada atsakau TAIP.
- Išmokau atsisakyti laiko vagių. Planuodama užsiėmimus klausiu savęs – ar šis užsiėmimas pakeliui su mano tikslais? Ar jis neatitolina manęs nuo mano svajonių gyvenimo? (tam, kad atpažintum laiko vagis, pirmiausia reikia būti susirašius – koks tas tavo tikslas ir svajonių gyvenimas). Laiko vagis galima atpažinti pagal du kriterijus: 1) ar tai naudinga 2) ar tai malonu? Jeigu užsiėmimas ir nemalonus, ir nenaudingas – tai yra tikrasis laiko vagis ir aš jo atsisakau arba deleguoju kitam, kam galbūt tai malonu. Pavyzdžiui, nemėgstu vaikščioti į parduotuves, o mano vyras – mėgsta atsakingai pirkti. Tad mes pasidalinome, kad už maisto produktus namuose atsakingas jis.
- Stengiuosi ką darau, daryti su meile. Tada nors ir laiko trūksta, tas laikas būna kokybiškas –praleistas su meile, palieka gerą jausmą ir šilumą širdyje, pasėja naujų gerų idėjų. Pastebiu, kad vaikai ypač vakarais prieš pat miegą labai nori išsikalbėti, nori fizinio kontakto. Tad labai svarbu kiekvienam iš jų duoti nors 10 minučių, bet paties nuoširdžiausio dėmesio, prisilietimo, atsakyti į jų klausimus – tada jūs be didelių laiko sąnaudų „pripildote vaikus meilės kuro“ visai kitai dienai.
O šiaip svarbiausia – nepergyventi. Vis tiek visko niekada nespėsite. Svarbu tiesiog judėti į priekį. Aš kiekvieną vakarą susitaikau su savimi, atleidžiu sau už tai, ko nespėjau. Tai sunaikina gimstančius tarakonus galvoje ir leidžia ramiai susiplanuoti kitą dieną 🙂